Kiekvieną dieną Lietuvos verslo pasaulyje verda intensyvus gyvenimas, kupinas skubėjimo, terminų vaikymosi ir nuolatinio pelno siekimo, tačiau šiame beprotiškame lėkime dažnai pamirštamas vienas esminis, nematomas pamatas. Kalba eina apie darbuotojų saugą ir sveikatą, sritį, kuri daugeliui vadovų vis dar asocijuojasi tik su privalomais parašais žurnaluose ar nuobodžiais instruktažais, kurių niekas nesiklauso. Visgi realybė trenkia skaudžiai ir netikėtai – užtenka vieno nelaimingo atsitikimo, vienos neįvertintos rizikos, kad sėkmingai veikianti įmonė patirtų milžiniškus finansinius nuostolius ar net būtų priversta stabdyti veiklą. Lietuvoje vis dar gajus požiūris, kad nelaimės nutinka kitiems, kažkur toli, bet tikrai ne mūsų ceche ar biure, tačiau statistika yra negailestinga ir rodo visai ką kita. Rizika nėra kažkoks mistinis dalykas, ji egzistuoja visur, kur dirba žmonės ir veikia įrenginiai.
Saugumo užtikrinimas prasideda ne nuo brangių šalmų pirkimo ar įspėjamųjų ženklų klijavimo ant kiekvieno kampo, o nuo gilaus ir sistemingo situacijos suvokimo, kurį suteikia profesionalus rizikos vertinimas. Tai yra procesas, kurio metu bandoma numatyti ateitį – kas gali nutikti blogo ir kaip to išvengti. Problema ta, kad skirtingose sferose – nuo statybų aikštelės iki modernaus biuro dangoraižyje – pavojai yra visiškai skirtingi, todėl ir požiūris į juos negali būti unifikuotas ar šabloniškas. Dažnai įmonės pasimeta tarp gausybės teisės aktų reikalavimų, nebežinodamos, nuo ko pradėti ir kaip tą riziką įvertinti taip, kad tai nebūtų tik „popierinis“ darbas Valstybinei darbo inspekcijai nuraminti. Būtent apie tai ir bus šis straipsnis – kaip praktiškai, logiškai ir efektyviai įvertinti rizikas skirtingose veiklos sferose.
Kodėl rizikos vertinimas yra daugiau nei tik formalumas?
Daugelis verslininkų, ypač smulkesnių, rizikos vertinimą laiko tiesiog biurokratine našta, kurią užkrovė valstybė, trukdydama ramiai dirbti ir uždirbti pinigus. Tačiau pažvelgus giliau, tampa aišku, kad tai yra investicija, kuri atsiperka su kaupu, nes prevencija visada kainuoja pigiau nei pasekmių likvidavimas po įvykusios tragedijos. Įsivaizduokime situaciją, kai dėl netvarkingos elektros instaliacijos sugenda brangi gamybos linija arba, dar blogiau, nukenčia darbuotojas – tuomet prasideda teisiniai procesai, kompensacijų mokėjimas, o kur dar reputacijos praradimas, kurio pinigais net neįmanoma įvertinti. Lietuvoje požiūris pamažu keičiasi, vis daugiau įmonių supranta, kad saugi darbo aplinka didina darbuotojų lojalumą ir našumą. Kai žmogus jaučiasi saugus, jis dirba geriau, greičiau ir kokybiškiau, nes jam nereikia nuolat nerimauti dėl savo sveikatos. Profesinės rizikos vertinimas leidžia pamatyti visą įmonės veiklos paveikslą ir identifikuoti tas silpnąsias vietas, apie kurias vadovybė galbūt net nenutuokė. Tai savotiška įmonės sveikatos diagnozė, kurią atlikus laiku, galima išvengti „mirtinų ligų” ateityje. Be to, tai parodo socialinę atsakomybę, kuri šiuolaikiniame versle tampa vis svarbesniu konkurencinio pranašumo rodikliu.
Identifikavimas – nuo ko viskas prasideda
Pirmasis ir turbūt svarbiausias žingsnis bet kokiame saugos procese yra pavojų atpažinimas, nes neįmanoma valdyti to, ko nežinai esant. Tai nėra darbas, kurį galima atlikti sėdint patogiame kabinete ir žiūrint į kompiuterio ekraną – reikia eiti į „lauką”, stebėti procesus, kalbėtis su žmonėmis ir tiesiogine to žodžio prasme ieškoti problemų. Pavojai gali būti patys įvairiausi ir ne visada akivaizdūs plika akimi. Štai pagrindinės grupės, į kurias reikėtų atkreipti dėmesį:
- Fizikiniai veiksniai – triukšmas, vibracija, apšvietimas.
- Cheminiai veiksniai – dulkės, garai, pavojingos medžiagos.
- Ergonominiai veiksniai – nepatogios pozos, sunkių krovinių kėlimas.
- Psichosocialiniai veiksniai – stresas, smurtas darbe, didelis darbo krūvis. Lietuvos gamybos įmonėse dažnai pasitaiko atvejų, kai darbuotojai pripranta prie pavojaus – pavyzdžiui, nuolatinis triukšmas tampa fonu, kurio niekas nebepastebi, kol neprasideda klausos sutrikimai. Todėl rizikos vertinimas reikalauja šviežio, kritiško žvilgsnio. Reikia vertinti ne tik įprastines darbo sąlygas, bet ir tai, kas nutinka valymo, remonto darbų metu ar įvykus nenumatytiems gedimams. Dažnai didžiausi pavojai slypi ten, kur mažiausiai tikimasi, pavyzdžiui, sandėlio kampe netvarkingai sukrautos dėžės gali būti pavojingesnės už stakles, kurios turi visas apsaugas. Identifikavimas yra nuolatinis procesas, o ne vienkartinis veiksmas.
Kaip nustatyti rizikos dydį ir pasekmes?
Kai pavojai jau surašyti ant lapo, kyla natūralus klausimas – kas toliau ir kaip suprasti, kuris pavojus yra mirtinas, o kuris tik nemalonus nepatogumas. Čia į pagalbą ateina rizikos dydžio nustatymo metodikos, kurios padeda subjektyvų jausmą paversti objektyviais skaičiais ar kategorijomis. Dažniausiai naudojama paprasta formulė, kurioje rizikos dydis priklauso nuo tikimybės ir pasekmių sunkumo sandaugos. Reikia užduoti sau klausimą: kaip dažnai darbuotojas susiduria su šiuo pavojumi ir kas nutiks blogiausiu atveju, jei nelaimė visgi įvyks? Ar tai bus tik nedidelis įbrėžimas, kuriam užteks pleistro, ar tai gali baigtis ilgalaikiu nedarbingumu, neįgalumu ar net mirtimi? Pavyzdžiui, slidžios grindys virtuvėje yra dažnas reiškinys, tikimybė paslysti didelė, o pasekmės gali būti nuo sumušimo iki lūžių. Tuo tarpu darbas su aukštos įtampos elektros įrenginiais gali būti atliekamas retai, bet klaidos kaina čia milžiniška. Vertinant riziką, svarbu nepasiduoti emocijoms ir remtis faktais bei statistika. Lietuvoje vis dar dažnai pasitaiko, kad rizika „nurašoma” kaip nereikšminga, nes „per 20 metų nieko nenutiko”, tačiau tai yra klaidinga logika – sėkmė nėra saugumo garantas. Tikslus rizikos lygio nustatymas – ar ji priimtina, toleruojama ar nepriimtina – leidžia teisingai sudėlioti prioritetus ir skirti lėšas ten, kur jų labiausiai reikia.
Specifika gamyboje – kur slypi didžiausi pavojai?
Gamybos sektorius Lietuvoje yra viena iš tų sričių, kurioje profesinės rizikos vertinimas yra ne tik rekomenduojamas, bet gyvybiškai būtinas dėl didelės nelaimingų atsitikimų tikimybės. Čia susiduriame su galingais įrenginiais, judančiomis dalimis, konvejeriais, kurie neturi gailesčio ir neatleidžia klaidų. Rizikos čia labai apčiuopiamos: tai gali būti įtraukimo pavojus, kai drabužis ar galūnė patenka į besisukančius mechanizmus, arba pjautinės žaizdos dirbant su aštriais įrankiais. Tačiau nereikia pamiršti ir „tyliųjų” žudikų, tokių kaip cheminės medžiagos, naudojamos gamybos procesuose. Garai, dulkės ar aerozoliai gali lėtai, bet užtikrintai griauti darbuotojų sveikatą, sukeldami profesines ligas, kurios pasireiškia tik po daugelio metų. Gamyboje taip pat labai svarbus triukšmo ir vibracijos faktorius – ilgalaikis darbas triukšmingoje aplinkoje be tinkamų apsaugos priemonių negrįžtamai žaloja klausą. Vertinant riziką gamyboje, būtina tikrinti ne tik pačią įrangą, bet ir aplinką: ar pakankamas vėdinimas, ar geras apšvietimas, ar pažymėti pėsčiųjų takai. Dažnai pamirštama, kad net ir moderniausia įranga gali tapti pavojinga, jei ji netinkamai prižiūrima arba jei darbuotojai savavališkai nuima apsauginius gaubtus, norėdami „pagreitinti” darbą. Gamyboje saugumas yra tiesiogiai susijęs su technologine drausme.
Ar biure tikrai nėra jokių pavojų sveikatai?
Labai dažnai tenka girdėti nuomonę, kad biuro darbuotojai gyvena rojuje, kur jiems niekas negresia, ir rizikos vertinimas čia yra tiesiog laiko švaistymas. Tačiau toks požiūris yra visiškai klaidingas ir pasenęs, nes šiuolaikinis biuras turi savų, specifinių pavojų, kurie nors ir neužmuša iš karto, bet gali stipriai pakenkti gyvenimo kokybei. Didžiausia problema čia yra ergonomika – ilgas sėdėjimas prie kompiuterio, netinkamas stalo ar kėdės aukštis, blogas monitoriaus kampas sukelia nugaros skausmus, riešo kanalo sindromą ir regėjimo problemas. Tai yra lėtinės problemos, kurios kaupiasi metai iš metų. Be to, biuruose vis dažniau kalbama apie psichosocialines rizikas, kurios Lietuvoje vis dar dažnai ignoruojamos. Nuolatinė įtampa, dideli informacijos srautai, perdegimo sindromas, mobingas – tai realūs pavojai, kurie gali privesti prie rimtų sveikatos sutrikimų. Taip pat nereikia pamiršti ir tokių buitinių dalykų kaip vėdinimo sistemos – netinkamai prižiūrimi kondicionieriai gali tapti ligų židiniais, o prastas patalpų mikroklimatas mažina darbingumą. Biuro sauga yra apie ilgalaikę darbuotojo sveikatą ir gerovę, o ne apie šalmų dėvėjimą. Todėl vertinant riziką biure, reikia žiūrėti ne į stakles, o į žmogaus savijautą ir darbo vietos pritaikymą jo fiziniams poreikiams.
Statybų sektoriaus iššūkiai ir nuolatinė kaita
Statybos yra bene dinamiškiausia ir viena pavojingiausių ūkio šakų, kurioje situacija keičiasi ne dienomis, o valandomis, todėl ir rizikos vertinimas čia negali būti statiškas dokumentas. Tai, kas vakar buvo saugi lygi aikštelė, šiandien jau gali būti gili duobė, o rytoj – aukštuminis pastatas. Didžiausia rizika statybose neabejotinai yra darbas aukštyje – kritimai iš aukščio vis dar sudaro didžiąją dalį mirtinų nelaimingų atsitikimų statistikos. Taip pat didelį pavojų kelia krentantys daiktai, griūvančios konstrukcijos, darbas su sunkia technika ankštose erdvėse. Statybvietėse susiduria daugybė skirtingų rangovų, subrangovų, kurie dažnai neturi bendro supratimo apie saugą, todėl komunikacijos trūkumas tampa papildomu rizikos veiksniu. Be to, statybininkus nuolat veikia ir gamtos sąlygos – karštis, šaltis, lietus, vėjas, kurie apsunkina darbą ir didina klaidų tikimybę. Čia rizikos vertinimas turi būti atliekamas nuolat, prieš pradedant kiekvieną naują etapą. Būtina vertinti ne tik savo darbuotojų, bet ir aplinkinių saugumą, ypač jei darbai vyksta mieste, kur šalia vaikšto pašaliniai asmenys. Statybose saugos taisyklės yra rašomos krauju, todėl jokių kompromisų čia būti negali, o asmeninės apsaugos priemonės – šalmai, diržai, batai – yra privaloma kasdienybė, o ne rekomendacija.
Koks vaidmuo tenka civilinei saugai bendrame kontekste?
Nors dažniausiai kalbame apie profesinę riziką, negalima pamiršti ir platesnio konteksto, kuriame atsiranda civilinė sauga – sritis, kuri rūpinasi ne tik darbuotoju prie staklių, bet ir visų žmonių saugumu ekstremalių situacijų metu. Įmonėse civilinė sauga dažnai nepelnytai nustumiama į antrą planą, prisimenama tik tada, kai reikia pakabinti evakuacijos planą. Tačiau rizikos vertinimo metu būtina atsižvelgti į tokius scenarijus kaip gaisras, cheminė avarija šalia esančioje gamykloje, gamtinės stichijos ar net kariniai konfliktai, kas pastaruoju metu tampa vis aktualiau. Kaip elgsis darbuotojai, jei pastate kils gaisras? Ar jie žino, kur bėgti, ar evakuaciniai išėjimai nėra užkrauti dėžėmis? Civilinė sauga yra apie pasiruošimą blogiausiam scenarijui, kuris apima visą pastatą ir visus jame esančius žmones. Tai apima ir pirmosios pagalbos suteikimą, ir bendravimą su pagalbos tarnybomis. Įmonės vadovas privalo užtikrinti, kad ekstremalios situacijos atveju nekiltų panika, o tam reikalingi ne tik planai popieriuje, bet ir realios pratybos. Civilinės saugos integravimas į bendrą rizikos vertinimo sistemą padeda sukurti visapusišką saugumo kultūrą, kurioje rūpinamasi ne tik kaip teisingai įsukti varžtą, bet ir kaip išgyventi kilus dideliam pavojui. Tai rodo įmonės brandą ir atsakingą požiūrį į savo žmones.
Darbuotojų įsitraukimas į saugos procesus
Viena didžiausių klaidų, kurią daro įmonės atlikdamos rizikos vertinimą, yra bandymas viską padaryti be pačių darbuotojų dalyvavimo, tarsi vadovybė geriau žinotų, kas vyksta ceche ar sandėlyje. Tačiau tiesa ta, kad niekas geriau už patį darbuotoją nežino, kur stringa staklės, kurioje vietoje grindys visada būna slidžios ar koks įrankis yra nepatogus. Darbuotojų įtraukimas į rizikos vertinimo procesą ne tik padeda tiksliau identifikuoti pavojus, bet ir didina pačių darbuotojų sąmoningumą bei atsakomybę. Kai žmogus pats prisideda prie taisyklių kūrimo, jis jas daug noriau vykdo nei tas, kurios nuleistos „iš viršaus”. Reikia skatinti kultūrą, kurioje pranešti apie pavojų ar nesaugią situaciją nėra laikoma skundimu, o sveikintinu elgesiu. Lietuvoje vis dar tenka kovoti su „didvyriškumo” mentalitetu, kai rizikuoti savo sveikata laikoma drąsa, o saugos priemonių naudojimas – silpnumo požymiu. Šį požiūrį reikia keisti per mokymus, diskusijas ir nuolatinį bendravimą. Rizikos vertinimas turi tapti gyvu procesu, kuriame dalyvauja visi – nuo valytojo iki direktoriaus. Tik tada, kai kiekvienas jausis atsakingas už savo ir kolegos saugumą, bus pasiektas tikrasis rezultatas. Darbuotojas nėra tik vykdytojas, jis yra geriausias saugos ekspertas savo darbo vietoje.
Kodėl dokumentacija neturi dulkėti stalčiuose?
Dažnas scenarijus Lietuvos įmonėse: pasamdoma konsultacinė įmonė, atliekamas rizikos vertinimas, paruošiamas storas segtuvas su dokumentais, jis padedamas į lentyną ir… ten sėkmingai dūla iki kito patikrinimo po kelerių metų. Tai yra pinigų išmetimas į balą ir savęs apgaudinėjimas. Rizikos vertinimo dokumentacija turi būti „gyvas” dokumentas, nuolat peržiūrimas ir atnaujinamas. Įmonė yra gyvas organizmas – keičiasi technologijos, perkama nauja įranga, ateina nauji darbuotojai, keičiasi darbo metodai. Kiekvienas toks pokytis gali atnešti naujas rizikas arba panaikinti senas. Jei dokumentai neatitinka realybės, jie yra beverčiai. Pavyzdžiui, nusipirkus naują, modernesnį krautuvą, galbūt sumažėjo triukšmas, bet padidėjo greitis – tai turi atsispindėti vertinime. Be to, su rizikos vertinimo rezultatais privalo būti supažindinti visi darbuotojai, ir ne tik pasirašytinai, bet realiai suprantant, kas ten parašyta. Dokumentacija yra pagrindas instrukcijoms, mokymams ir asmeninių apsaugos priemonių parinkimui. Jei segtuvas dulkėja stalčiuje, vadinasi, saugos sistema neveikia. Reguliarus peržiūrėjimas, pavyzdžiui, kartą per metus ar po kiekvieno nelaimingo atsitikimo, užtikrina, kad valdymas išlieka efektyvus ir adekvatus esamai situacijai.
Profesionalų pagalba ar savarankiškas darbas
Daugeliui vadovų kyla dilema: ar bandyti rizikos vertinimą atlikti savo jėgomis, ar samdyti išorinius ekspertus. Iš vienos pusės, savi darbuotojai geriausiai pažįsta įmonės specifiką, tačiau iš kitos – jiems dažnai trūksta specifinių žinių, matavimo prietaisų ir, svarbiausia, objektyvaus žvilgsnio. Neretai pripratimas prie esamos situacijos sukuria „akląsias zonas”, kai akivaizdūs pažeidimai tiesiog nebepastebimi. Tuo tarpu profesionalai, tokie kaip sertifikavimo ir inspekcijos įstaigų atstovai, atsineša patirtį iš įvairių sektorių, žino naujausius teisės aktų reikalavimus ir turi metodikas, kaip tiksliai įvertinti rizikas. Profesionalus rizikos vertinimas, atliekamas kompetentingų specialistų, suteikia teisinį užnugarį ir užtikrina, kad niekas nebuvo praleista pro akis. Žinoma, tai kainuoja, tačiau bandymas sutaupyti saugos sąskaita dažnai baigiasi daug didesnėmis išlaidomis ateityje. Mažoms įmonėms su nedidele rizika galbūt užtenka ir vidinių resursų, tačiau gamyboje, statybose ar kitose padidinto pavojaus srityse profesionalų pagalba yra tiesiog būtina norint užtikrinti aukščiausią saugumo standartą.
Apibendrinant galima drąsiai teigti, kad profesinės rizikos vertinimas yra neatsiejama šiuolaikinio, atsakingo verslo dalis. Tai nėra tik sausa biurokratija ar prievolė valstybei, tai yra pamatas, ant kurio statoma sėkminga ir tvari įmonės veikla. Saugus darbuotojas yra motyvuotas darbuotojas, o saugi darbo aplinka – tai efektyvumo ir kokybės garantas. Lietuvos verslas vis labiau bręsta ir supranta, kad investicijos į darbų saugą, civilinę saugą ir prevenciją atsiperka ne tik finansine išraiška, bet ir išsaugotomis gyvybėmis bei sveikata.
Gyvenimas yra nenuspėjamas, tačiau tai nereiškia, kad turime pasiduoti likimui. Sistemingas, nuoširdus ir profesionalus požiūris į rizikos valdymą leidžia suvaldyti chaosą ir sukurti aplinką, kurioje žmonės nori dirbti ir kurioje jie jaučiasi vertinami. Nesvarbu, ar tai didžiulė gamykla, ar mažas biuras – kiekvienas darbuotojas turi teisę vakare grįžti namo toks pat sveikas, koks atėjo į darbą ryte. Tai yra pagrindinis tikslas, kurio turėtų siekti kiekvienas vadovas, o rizikos vertinimas yra geriausias įrankis šiam tikslui pasiekti.
DUK
Kiek dažnai reikia atnaujinti profesinės rizikos vertinimą? Rizikos vertinimą rekomenduojama peržiūrėti reguliariai, bent kartą per metus, tačiau privaloma jį atnaujinti pasikeitus darbo procesams, įrangai, medžiagoms ar įvykus nelaimingam atsitikimui. Taip pat vertinimas atnaujinamas priėmus naujus teisės aktus.
Kas įmonėje yra atsakingas už rizikos vertinimo organizavimą? Už darbuotojų saugą ir sveikatą, įskaitant rizikos vertinimo organizavimą, tiesiogiai atsako įmonės vadovas. Jis gali šią funkciją pavesti saugos specialistui arba samdyti išorinę tarnybą, tačiau galutinė atsakomybė išlieka vadovui.
Kuo skiriasi darbuotojų sauga ir sveikata nuo civilinės saugos? Darbuotojų sauga orientuota į kasdienius pavojus konkrečioje darbo vietoje ir profesinių ligų prevenciją. Civilinė sauga apima pasiruošimą ir veiksmus ekstremaliųjų situacijų (gaisrų, potvynių, karinių grėsmių) atveju, siekiant apsaugoti visus gyventojus ar darbuotojus.
Ar rizikos vertinimas privalomas mažoms įmonėms, kuriose dirba tik keli žmonės? Taip, profesinės rizikos vertinimas yra privalomas visoms įmonėms, nepriklausomai nuo darbuotojų skaičiaus ar veiklos srities. Skiriasi tik vertinimo apimtis ir sudėtingumas, priklausomai nuo realių pavojų pobūdžio.
Kas gresia įmonei, jei rizikos vertinimas nėra atliktas? Jei įmonė neturi atlikto rizikos vertinimo, jai gresia baudos iš Valstybinės darbo inspekcijos. Tačiau dar skaudesnės pasekmės laukia įvykus nelaimingam atsitikimui – tuomet įmonė gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir privalėti atlyginti visą žalą darbuotojui.
